Parodos „Primirštoji Klaipėdos virsmo universitetiniu miestu istorija“ partneris – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas.
Įvadinis tekstas, eksponatų paieška ir paaiškinimai: Vasilijus Safronovas.
Žemiau – parodą pristatantis tekstas.
Klaipėdos universiteto kūrimą paspartinusiai konferencijai – 35-eri
Vasilijus Safronovas
Klaipėdos universitetas yra Sąjūdžio idėjų pagimdytos naujosios Lietuvos kūdikis ir šios Lietuvos bendraamžis. Tačiau jo kūrimo idėją pradėta gvildenti anksčiau.
Ši paroda, kurią skiriame Universiteto kūrimą paspartinusios 1989 m. lapkritį vykusios konferencijos 35-mečiui paminėti, pasakoja apie Universiteto steigimo peripetijas 1988–1989 metais. Jos eksponatai – archyvinių dokumentų faksimilės, laikraščių iškarpos – primena idėjas ir pastangas, be kurių šiandien Klaipėdos universiteto neturėtume.
Universitetas Klaipėdoje – „autorinė“ ar „ore sklandžiusi“ idėja?
Michailo Gorbačiovo glasnost’ (viešumo) ir perestroikos (persitvarkymo) atmosferoje Lietuvoje pradėjusioje formuotis viešojoje erdvėje 1988 m. antroje pusėje ėmė vis garsiau girdėtis mintis: Klaipėdoje reikia kurti universitetą – daugiakryptę aukštąją mokyklą.
Bene pirmąkart šią idėją žurnale „Nemunas“ išreiškė Vilniaus ir Kauno rašytojai (Aurelijus Katkevičius, Vytautas V. Landsbergis, Sigitas Narbutas, Neringa Pranckevičiūtė, Vidmantas Valiušaitis, Markas Zingeris), paskelbę viešą kreipimąsi „į jaunosios kartos kūrybinę inteligentiją, į visos Lietuvos jaunimą“. Rugsėjo pabaigoje idėja jau kartota Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės susitikime su visuomene. 1988 m. lapkritį kasmet vykusiame ritualiniame Komunistų partijos renginyje, vadinamojoje Klaipėdos miesto partinėje konferencijoje, ją viešai išsakė ir Antanas Bučinskas, tuo metu dirbęs Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete.
Identifikuoti vieną šios idėjos autorių, ko gero, būtų sudėtinga ir net beprasmiška. Apie tai, kad Klaipėdai būtina turėti savarankišką aukštąją mokyklą, sovietinės Klaipėdos valdžia kuluaruose kalbėjo ir įvairius veiksmus šiuo klausimu darė dar nuo 7-ojo dešimtmečio. Tiesa, tuo metu ji galvojo ne apie universiteto, o pirmiausia apie inžinerinės pakraipos aukštosios mokyklos atsiradimą Klaipėdoje.
Bet universiteto kūrimo uostamiestyje galimybė pirmą kartą diskutuota dar anksčiau – 4-ajame dešimtmetyje. Ir visai kitame politiniame kontekste. Tuo metu apie tai spaudoje rašė tokie šviesuliai kaip Pranas Viktoras Raulinaitis (teisininkas, vienas žinomiausių katalikiškojo sparno politikų) ar literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius. Anuomet Lietuvos intelektualai puoselėjo mintį, kad agrarinei Lietuvai būtina ugdyti savą jūrininkystės ir prekybos potencialą, ir geriausia tai būtų daryti senas prekybos tradicijas puoselėjusiame, bet vokiškame Klaipėdos mieste. Ilgainiui tai leistų pasiekti ir papildomų tikslų – lituanizuoti Klaipėdą, tvirčiau integruoti ją į lietuviškąjį kūną, kurio dalimi ji tapo tik 1923 m.
1988–1989 m., praėjus daugiau kaip 50 metų ir kardinaliai pasikeitus kontekstui, senieji motyvai modifikavosi, bet aktualumo iš esmės neprarado. Apie juos galvojo ne paskiri valdžios žmonės ar akademikai. Jie tapo politinės dienotvarkės dalimi.
Tad idėjos kurti Klaipėdoje universitetą atgimimą verčiau sieti su visuomenės demokratizacijos, persitvarkymo, atgimimo viltimi. Tai, kad ją įgyvendinti pavyko, turbūt ir verta aiškinti tuo, kad ji veikiau „sklandė ore“ nei turėjo vieną itin entuziastingą advokatą.
Ant kortos pastatyta ne tik vieno regiono, bet ir visos šalies ateitis
Kodėl Klaipėdoje reikia kurti universitetą? Idėjos šalininkai šiuo klausimu išskleisdavo visą virtinę argumentų. Bet dažnai jie buvo labai specifiški, susiję su konkretaus ekonomikos ar užimtumo sektoriaus lūkesčiais. Inžinieriai sakė, kad jūrinio transporto sektoriui trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų. Biologams rūpėjo tai, kad jūros ir marių pakrantės regione – ekosistemos, kurioms būdingos savitos ekologijos problemos. Humanitarai tvirtino, jog nėra kam tyrinėti specifinio Vakarų Lietuvos kultūros paveldo. Tai tik dalis tokių argumentų.
Už visų jų slypėjo vienas, tokius argumentus jungęs, bet tik retkarčiais viešai šmėsteldavęs motyvas – Klaipėdai ir Vakarų Lietuvos regionui reikia suteikti naują perspektyvą. Kaip pramoninį ir su likusia Lietuva dėl įvairių priežasčių nebūtinai tvariai suaugusį regioną humanizuoti, paversti šalies vizitine kortele, jos saugumo ir ekonominės nepriklausomybės laidu? Investicijos į Klaipėdą – tai investicijos į visos šalies savarankiškumą ir Lietuvos tolygią raidą.
Jau tada suvokta, kad viena svarbiausių tokios ambicijos prielaidų – šiai tolygiai raidai būtina aukštojo mokslo Lietuvoje decentralizacija.
Filialų kultūra versus savivaldos troškimas
Jeigu idėja kurti Klaipėdos universitetą kam nors kiltų šiandien, tai ją vargu ar pavyktų įgyvendinti. Pastarojo dešimtmečio Lietuvos politikų ir biurokratų švietimo politika davė regionų dusinimą, pasibaigusį universiteto Šiauliuose sunaikinimu, ir naują iš centro valdomų aukštųjų mokyklų filialų kūrimo regionuose bangą. Paskutinis pavyzdys – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, šių metų spalio 1 d. oficialiai tapusi Vilniaus Tech dalimi.
Prieš 35 metus „ore sklandžiusi“ idėja buvo visiškai priešinga. Ji rėmėsi tikėjimu demokratija ir savivaldos idėja. Tik laisvas, savo ateitį pats projektuojantis, savo idėjas demokratiškai diskutuojantis ir realizuojantis subjektas buvo lūkestis, suteikęs prasmę daugybei veiksmų – nuo judėjimo link to, kad Lietuva taptų ekonomiškai ir politiškai suvereni (kitaip tariant, ji atsiskirtų nuo Sovietų Sąjungos), iki pastangų decentralizuoti Lietuvos aukštąjį mokslą.
Reikia priminti, kad tuo metu vis dar sovietinėje Lietuvoje visas mokslas buvo valdomas vienos daugiagalvės hidros, kuri vadinosi Lietuvos TSR mokslų akademija, o vienintelė daugiakryptė aukštoji mokykla buvo Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universitetas. 1988 m. vasarą buvo tik pradėta viešai diskutuoti apie tai, kad verta atkurti Stalino laikais išformuotą daugiakryptį universitetą Kaune. Visa kita, kas tuo metu egzistavo Lietuvoje, buvo siaurai profiliuotos aukštosios mokyklos, kurios specializavosi inžinerijos, medicinos, pedagogikos ar „kultūros darbuotojų“ rengimo srityse. Didžiausia jų, pagal studentų skaičių nedaug teatsilikusi nuo V. Kapsuko universiteto, buvo Antano Sniečkaus Kauno politechnikos institutas.
Klaipėda sovietmečiu nebuvo likusi be aukštojo mokslo. Čia veikė to paties Kauno politechnikos instituto, bet taip pat Šiaulių pedagoginio instituto, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos ir Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto filialai. Bet filialų kultūra, kurią sovietinė Lietuva palaikė kelis dešimtmečius, buvo prastas sumanymas. Tą vis labiau suvokė ne tik klaipėdiečiai. Apie tai jau buvo pradėta diskutuoti ir sovietinės Lietuvos švietimo ministerijoje.
Klaipėdietiškasis sprendimas, kurį imta aptarinėti tuo metu – esamų aukštųjų mokyklų filialų pagrindu, prijungus čia veikusį vieną Mokslų akademijos padalinį, Klaipėdoje reikia kurti savarankišką universitetinę (t. y. daugiakryptę) aukštąją mokyklą.
Pastangos veikti per „partinę liniją“
Tiems, kurie epochos prieš 35 metus gerai nepamena, reikia priminti, kad Sovietų Sąjunga buvo diktatūrinis politinis darinys, kuriame viską „valdė“ viena Komunistų partija. Per ją pirma bandė veikti ir tie, kurie puoselėjo mintį kurti Klaipėdoje universitetą.
Taigi faktas, kad idėja 1988 m. lapkričio 25 d. buvo pagarsinta miesto partinėje konferencijoje, šiuo požiūriu buvo tikrai nemarginalinis. Juolab kad tą padaręs Antanas Bučinskas 1988 m. gruodžio pabaigoje Klaipėdoje tapo Komunistų partijos trečiuoju sekretoriumi, t. y. gavo svarbų administracinį resursą, kuris galėjo padėti idėją įgyvendinti.
Po partinės konferencijos apie tai buvo galima pradėti kalbėti ir miesto laikraštyje, kurį tuo metu taip pat vis dar kontroliavo Komunistų partija. 1989 m. sausį „Tarybinė Klaipėda“ (redaktorius Antanas Stanevičius) savo puslapiuose sukūrė tam tikrą tribūną, kurioje galėjo pasisakyti universiteto kūrimo Klaipėdoje idėjos šalininkai. Vien per pusmetį argumentus „už“ šio laikraščio puslapiuose išsakė Vytautas Jakavičius, Zenonas Rinkevičius, Vytautas Čepas, Stasys Kudarauskas, Leonidas Donskis, Antanas Andrius Bielskis, Aleksandras Jacikevičius, Stasys Malkevičius – daugiausia įvairių Klaipėdoje veikusių aukštųjų mokyklų filialų dėstytojai.
1989 m. vasarį partijos miesto komitetas jau buvo sudaręs komisiją, kuri rengė pirminius universiteto kūrimo Klaipėdoje argumentus. Pagaliau kovo 17 d. miesto taryba (Liaudies deputatų taryba) priėmė sprendimą, kurio vienas punktų skambėjo taip: „Pavesti Vykdomajam komitetui iki š. m. liepos 1 d. paruošti Lietuvos TSR Ministrų Tarybai ir Liaudies švietimo ministerijai motyvuotus pasiūlymus dėl savarankiškos aukštosios mokyklos įsteigimo uostamiestyje.“
Veikimas per Komunistų partiją leido pasiekti, kad pirminiai argumentai būtų surinkti labai greitai ir gegužės 10 d. abu miesto valdžios organai – Komunistų partijos miesto komitetas ir Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas – jau galėtų nusiųsti oficialų jungtinį kreipimąsi liaudies švietimo ministrui Henrikui Zabuliui. Kartu tas veikimas leido surengti Klaipėdoje tam tikrą „rektorių konferenciją“: birželio 2 d. sukviesti čia visų aukštųjų mokyklų vadovus ir supažindinti juos su sumanymo esme.
Kas leidžiama Jupiteriui, nevalia jaučiui…
Į klaipėdiečių veikimą Liaudies švietimo ministerija greitai ir entuziastingai nereagavo. Tai išprovokavo dar vieną raštą, kurį birželio 26 d. miesto vadovai nusiuntė jau aukščiausiems sovietinės Lietuvos vadovams.
Tačiau Komunistų partijos Centro komitetas (LKP CK) Vilniuje klaipėdiečių kreipimąsi „kanalizavo“. LKP CK ideologijos sektorius Valerijonas Baltrūnas nukreipė raštą tam pačiam liaudies švietimo ministrui H. Zabuliui bei LKP CK Ideologijos skyriaus vedėjui Justui Vincui Paleckiui. Šis pavedė klausimą nagrinėti skyriaus instruktoriui Artūrui Paulauskui. LKP CK klaipėdiečių lūkesčius nukreipė į Liaudies švietimo ministeriją. O ši (ministro pirmasis pavaduotojas Romanas Podagelis) galiausiai atsakė maždaug tokia dvasia: ministerija ir taip rengia planą dėl racionalesnio viso aukštųjų mokyklų tinklo išdėstymo, kuriame viskas bus išdėliota taip, kaip mes sugalvosime…
Turint galvoje, kad šis atsakymas atėjo tuo pat metu, kai sprendimas dėl universiteto steigimo Kaune jau buvo priimtas, ir tai įvyko ministerijos klerkų parengto „išdėstymo plano“ visai nelaukiant, klaipėdiečius toks ministerijos atsakymas skatino galvoti apie naują strategiją. Jos esmė buvo pasiremti kauniečių pavyzdžiu.
Naujas sprendimas – konferencija
Atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, Liaudies švietimo ministerija dideliu entuziazmu taip pat netryško. Tačiau lyginant Kauno ir Klaipėdos idėjas kurti savus universitetus, kurios, kaip minėta, pradėtos viešai diskutuoti tuo pačiu metu, akivaizdu, kad kauniečiams pavyko įgyvendinti sumanymą greičiau.
Taip atsitiko todėl, kad klerkų biurokratizmui buvo sėkmingai priešpriešinta demokratinė veiksena, viešumas ir inteligentijos spaudimas. 1989 m. balandį Kaune įvyko konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“. Po jos kauniečiai tiesiogine šio žodžio prasme taranavo sovietinės Lietuvos aukščiausiąją valdžią. Tai leido pageidaujamą rezultatą pasiekti nepaisant Liaudies švietimo ministerijos pasipriešinimo.
Šiuo keliu, 1989 m. rudenį gavus Liaudies švietimo ministerijos „išaiškinimą“, nutarta eiti ir Klaipėdoje. Čia universiteto kūrimo idėją vieną kartą jau pagrindusi grupė irgi ėmė rengtis konferencijai: pakvietė joje pasisakyti Klaipėdos ir kitų miestų mokslininkus, iš anksto parengė proginę tezių knygutę, kurioje buvo sudėta ir pavasarį parengta pagrindžiančioji medžiaga, išplatino žinią per lapkričio pradžioje surengtą susitikimą su spaudos atstovais, vietos ir šalies spaudą. Pati konferencija, pavadinta „Klaipėdos universitetas: idėjos, problemos, realijos“, lapkričio 17 d. vyko Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų pastate (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto pastatas).
Konferencijos sukvietimas buvo labai demokratiškas būdas aktualizuoti universiteto kūrimo Klaipėdoje būtinybę. Ji davė dvejopų rezultatų. Vienas jų vidinis – įvyko dar vienas bandymas derinti pozicijas vietoje. Ne visi aukštųjų mokyklų filialų dėstytojai manė, kad turi jungtis į bendrą klaipėdietiškąjį aukštojo mokslo organizmą. Taip gera idėja rizikavo būti paskandinta siužete, primenančiame Ivano Krylovo pasakėčią. Vidinėms baimėms nuraminti buvo svarbu išsakyti visus už ir prieš. Tai ir daryta konferencijos metu.
Tačiau būta ir antrojo gerokai svarbesnio rezultato – pavyko mobilizuoti paramą universiteto kūrimo Klaipėdoje idėjai išorėje. Tai daryta siunčiant žinią urbi et orbi bei tikslingai kviečiant pasisakyti dėl universiteto kūrimo Klaipėdoje žinomus Lietuvos mokslo žmones. Dalis jų dalyvavo konferencijoje ir prisidėjo kurdami „svarią“ poreikio argumentaciją. Tarp jų – ne klaipėdiečiai Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto, Lietuvos TSR mokslų akademijos paskirų institutų mokslininkai ir vadovai. Konferencijoje dalyvavo ir liaudies švietimo ministras H. Zabulis bei LKP CK Ideologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Algirdas Kumža.
Po konferencijos
Konferencija priėmė kreipimąsi „Į Lietuvos visuomenę, LTSR Aukščiausiąją Tarybą, LKP CK, LTSR Ministrų Tarybą dėl Klaipėdos universiteto steigimo“. Jį pasirašė 36 žmonės. Be pasirašiusiųjų, konferencijos leidiniui savo tezes iš anksto pasiuntė šie numatyti pranešėjai: Arūnas Acus, Regimantas Gudelis, Violeta Karalkevičiūtė, Ona Kubiliūnienė, Aldona Mieliūnaitė, Zenonas Rinkevičius, Saulius Razma, Krescencijus Stoškus, Lidija Surginienė, Alfredas Tytmonas ir Jonas Vaupšas.
Po konferencijos buvo sukurtas Klaipėdos universiteto steigimo komitetas, o prie konferencijos inicijavimo daug prisidėję Andrius Bielskis, Donatas Švitra ir Aleksandras Žalys išrinkti įgaliotaisiais asmenimis. Klaipėdos mokslininkų, atstovavusių skirtingoms institucijoms, vardu, jie toliau formavo poreikį, užsiėmė lobizmu, rengė universiteto kūrimo dokumentaciją.
Kol viskas buvo atvesta iki 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, 1991 m. vasario 6 d. patvirtinto Klaipėdos universiteto laikinojo statuto bei pirmojo rektoriaus rinkimų, dar turėjo praeiti kiek laiko. Tačiau demokratiškai išdiskutavus universiteto kūrimo poreikį konferencijoje, dabar klaipėdiečiai įgijo rimtą kozirį ir svarbių sąjungininkų. Pavyko pasiekti, kad 1990 m. sausio 6 d. Vilniuje „už“ universitetą Klaipėdoje pasisakytų Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – antroji didžioji visuomeninė jėga, tuo metu vedusi Lietuvą permainų link, gerokai dinamiškesnė nei Komunistų partija. Sausio 22 d. svarų „už“ oficialiame rašte tarė ir Lietuvos TSR mokslų akademija.
1989-ųjų lapkričio konferencija Klaipėdos universiteto kūrimo istorijoje dar negarantavo teigiamo sprendimo. Bet ji padėjo užkelti ant bėgių visą sąstatą ir paleisti jį į priekį nemenku greičiu.
PS
Rengiant šią parodą, tapo akivaizdu, kad daugelis čia aprašomų įvykių liudininkų jau yra išėję. Deja, su jais išeina ir atsiminimai, nuotraukos, dokumentai.
Planuodami, kad kitąmet ši paroda turės stacionarų tęsinį, kuriame viliamės parodyti ir pasakoti daugiau, aprėpdami ir 1990–1991 metus, kreipiamės į visus Klaipėdos universiteto steigimo dalyvius ir liudininkus, prašydami pasidalyti medžiaga, pasakojančia apie Universiteto kūrimą. Tą galima padaryti parašius el. paštu vasilijus.safronovas@ku.lt arba paskambinus telefonu +370 46 398 638.
