BDAR
Privatumo politika
no-show

Primirštoji Klaipėdos virsmo universitetiniu miestu istorija

Primirštoji Klaipėdos virsmo universitetiniu miestu istorija

„Siūlome Klaipėdoje įsteigti tyrimo centrą žuvusios Mažosios Lietuvos kultūrai studijuoti; sudaryti sąlygas steigti uostamiestyje universitetą.“ Tokį pasiūlymą 1988 m. vasaros pradžioje suformulavo ir 1988 m. rugsėjo mėn. žinomame Lietuvos kultūros žurnale „Nemunas“ paskelbė grupė Vilniaus ir Kauno jaunųjų rašytojų. Publikacijos ištraukos. Nemunas, 1988, Nr. 9 (258), p. 13, 16–17.
Komunistų partijos miesto konferencija, vykdavusi skirtingu periodiškumu, tuo metu buvo vienas svarbiausių politinio ritualo renginių. Joje iš anksto atrinkti pranešėjai skaitydavo ilgus ir nuobodžius pranešimus, bet kartu kėlė aktualius klausimus, kuriuos būtina spręsti Klaipėdoje. 28-oji partinė konferencija 653 delegatus 1988 m. lapkričio 25 d. sukvietė į Žvejų kultūros ir sporto rūmus. Tokios svarbos renginyje apie būtinybę kurti Klaipėdoje universitetą bene pirmą kartą pasisakė Antanas Bučinskas, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto Visuomenės mokslų katedros vedėjas. Konferencijos protokolo fragmentai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3658, ap. 88, b. 3, l. 32, 35.
Platforma, kurioje buvo išsamiai išsakyti argumentai už būtinybę kurti Klaipėdoje universitetą, tapo tuometės miesto valdžios visiškai kontroliuojamas laikraštis „Tarybinė Klaipėda“. Toną publikacijoms uždavė pirmoji jų, pasirodžiusi 1989 m. sausio 20 d. numeryje. Jos autorius – Vytautas Jakavičius, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų docentas ir partinės organizacijos sekretorius. Laikraščio publikacija. Tarybinė Klaipėda, 1989-01-20, Nr. 17 (12506), p. 4.
Aiškią paramą idėjai viešai deklaravo ir Klaipėdoje veikusių aukštųjų mokyklų filialų vadovai. 1989 m. kovo 17 d. Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos XIX šaukimo 8-ojoje sesijoje tą padarė Adolfas Brėskis, Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakulteto dekanas. Balandžio 11 d. Komunistų partijos miesto komiteto II plenume už tai pasisakė ir Algirdas Vyžintas, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius. Adolfo Brėskio kalbos Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos XIX šaukimo 8-ojoje sesijoje redaguotas variantas. Klaipėdos regioninis valstybės archyvas, f. 104, ap. 1, b. 3362, l. 57–59. Algirdo Vyžinto pasisakymo santrauka Komunistų partijos miesto komiteto plenume. Ištrauka iš protokolo. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3658, ap. 89, b. 2, l. 7.
Nors vykdomasis komitetas kovo mėn. įpareigojo darbą padaryti iki 1989 m. liepos 1 d., A. Bučinsko vadovaujama komisija pagrindimą, kodėl Klaipėdoje reikia savarankiško universiteto, parengė jau gegužės pradžioje. Gegužės 10 d. visa argumentacija kartu su dviejų miesto vadovų (Komunistų partijos miesto komiteto pirmojo sekretoriaus Valentino Greičiūno ir Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio) pasirašytu lydraščiu iškeliavo į Liaudies švietimo ministeriją. Pasiūlymo esmė – tikslinga vietoje keturių aukštųjų mokyklų filialų Klaipėdoje sukurti vieną universitetą, galimai prijungiant dar ir Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Demokratijos ir savivaldos dvasioje siūlyta, kad būsimąjį universitetą sudarytų šešių autonomiškų fakultetų struktūra. Rašto ir pagrindžiančios medžiagos kopijos, saugomos Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, f. 104, ap. 1, b. 3553, l. 103–115.
Po to, kai mieste parengta argumentacija, 1989 m. gegužės 10 d. pasiųsta tiesiogiai į Liaudies švietimo ministeriją, ten įspūdžio nepadarė, 1989 m. birželio pabaigoje dar vienas raštas iš miesto iškeliavo šįkart aukščiausiajai vadovybei – Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetui (LKP CK) ir Lietuvos TSR ministrų tarybai. Viršutiniame kampe kairėje matome LKP CK sekretoriaus Valerijono Baltrūno rezoliuciją, vėl nukreipiančią raštą Liaudies švietimo ministrui H. Zabuliui, bet kartu inicijavusią klausimo aiškinimosi ir kontrolės procedūrą LKP CK (rezoliucija skyriaus vedėjui J. V. Paleckiui). Rašto originalas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve, f. 1771, ap. 272, b. 147, l. 108–109.
Pirmuoju etapu, 1989 m. pirmoje pusėje, argumentus už universiteto kūrimą Klaipėdoje rinko ir pagrindžiančią medžiagą parengė grupė žmonių, kurią sudarė mieste veikusių aukštųjų mokyklų filialų dėstytojai ir kiti Komunistų partijos miesto komiteto paskirti žmonės. Apie tai, kad tokia komisija egzistavo, miesto laikraštyje rašyta jau vasario mėn. Rugpjūčio mėn. tos pačios sudėties grupė buvo „įforminta“, tik pridėjus tris naujus žmones: Lietuvos TSR mokslų akademijos padalinio Klaipėdoje vadovą Donatą Švitrą ir dviejų stambių Klaipėdos įmonių direktorius. Visam „organizaciniam komitetui“ vadovavo Antanas Bučinskas, Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto trečiasis sekretorius, bei Elena Blažienė, Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja. Nutarimo dėl organizacinio komiteto sukūrimo kopija. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3658, ap. 89, b. 5, l. 94–95.
Stasio Imbraso, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Ideologijos skyriaus vedėjo pavaduotojo, 1989 m. rugsėjo 18 d. pasirašytoje vidinėje pažymoje jau siūloma klaipėdiečių užklausą, kažkiek pakeliavusią po Vilniaus žinybų koridorius, „uždaryti“. Panašu, kad tuo metu tai dar nebuvo padaryta, nes lapkričio 4 d. raštą tuo klausimu Centro komitetui dar parašė liaudies švietimo ministro pirmasis pavaduotojas Romanas Podagelis. Raštų originalai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, f. 1771, ap. 272, b. 147, l. 110, 113.
Klaipėdoje į Liaudies švietimo ministerijos sugeneruotą dviprasmišką poziciją reaguota idėja surengti universiteto kūrimo klausimu konferenciją. Apie tokius ketinimus prieš renginį susitikime su spaudos atstovais paskelbė dalis organizacinio komiteto narių: Vytautas Blūšius, Donatas Švitra, Aleksandras Žalys, Antanas Bučinskas, Andrius Bielskis ir kt. Apie spaudos konferenciją pirmajame puslapyje papasakojo Tarybinė Klaipėda, 1989-11-14, Nr. 260 (12749), p. 1.
Rengdamiesi konferencijai, iniciatoriai pabandė pristatyti jos poreikį ir paveikti viešąją nuomonę per šalies spaudą. Kaip matome iš dviejų publikacijų sugretinimo, Vilniuje leista „Komjaunimo tiesa“ kreipimąsi publikavo jį pataisiusi – išbraukusi žodį „universitetas“. Ištraukos iš publikacijų Komjaunimo tiesoje, 1989-11-10, Nr. 215 (11370), p. 2 ir Tarybinėje Klaipėdoje, 1989-11-16, Nr. 262 (12751), p. 1.
Demokratijos dvasioje ir gana spontaniškai surengta konferencija žiniasklaidos nebuvo plačiai nušviesta. Dvi išsamiausios publikacijos apie ją pasirodė gana nišiniuose leidiniuose – žuvies pramonės darbuotojams skirtame laikraštyje „Lietuvos žvejys“ ir Lietuvos jūrų laivininkystės leistame „Lietuvos jūreivyje“. Adelės Žičkuvienės publikacija „Būti ar nebūti Klaipėdos universitetui“ (Lietuvos žvejys, 1989-11-18, Nr. 43 (741), p. 9) ir Gražinos Bulovaitės pasakojimas „Steigiamas Klaipėdos universitetas“ (Lietuvos jūreivis, 1989-11-23, Nr. 46 (589), p. 8).
Pagrindinis dokumentas, kurį priėmė konferencija, buvo šis kreipimasis, kurį pasirašė 36 žmonės: Audrys Antanaitis, Antanas Andrius Bielskis, Elena Blažienė, Vytautas Blūšius, Adolfas Brėskis, Antanas Bučinskas, Jonas Bukantis, Vytautas Čepas, Leonidas Donskis, Eugenija Federavičienė, Juozapas Girdzijauskas, Valentinas Greičiūnas, Juozas Gudavičius, Aleksandras Jacikevičius, Vytautas Jakavičius, Vytautas Jakelaitis, Albertas Juška, Vytautas Jonas Kasputis, Audronė Kaukienė, Sigitas Kudarauskas, Jurgis Mališauskas, Stasys Malkevičius, Romas Pakalnis, Gediminas Jonas Pauliukevičius, Vladas Pupšys, Juozas Rauckis, Romualdas Skunčikas, Rimantas Sliužinskas, Aleksandras Šidlauskas, Zita Šličytė, Donatas Švitra, Vytautas Valevičius, Aleksandras Žalys, Alfonsas Žalys, Danguolė Marija Žemaitytė, Vilius Židonis. Kreipimosi publikacija Tarybinėje Klaipėdoje, 1989-11-23, Nr. 268 (12757), p. 1.
Lietuvių intelektualų neklaipėdiečių viešų balsų, remiančių universiteto kūrimo Klaipėdoje idėją, per 1989 metus pasigirdo ne tiek jau daug. „Literatūra ir menas“ interviu su Algirdu Juliumi Greimu pacitavo pasaulyje pripažintą Prancūzijos lietuvių semiotiką: „Aišku, kad ir Šiauliuose, ir Klaipėdoj turėtų būti universitetai…“. Bet A. J. Greimas šiuo klausimu nedaugžodžiavo. Tad pirmu išsamiu šalies spaudoje paskelbtu neklaipėdiečio rašiniu „už“ Klaipėdos universitetą reikia laikyti Stasio Vaitekūno publikaciją „Komjaunimo tiesoje“, kuri pasirodė tuoj po 1989-ųjų konferencijos. Tuometis Lietuvos geografų draugijos prezidentas ir Vilniaus universiteto profesorius po pusketvirtų metų pats tapo Klaipėdos universiteto rektoriumi. Stasio Vaitekūno rašinys „Klaipėdos universitetas? Taip! O Jūrų ministerija?“ (Komjaunimo tiesa, 1989-11-24, Nr. 224 (11379), p. 2).
Pastangos daryti įtaką valdžią savo rankose tebelaikiusiai sovietinės Lietuvos valdžiai po 1989 m. lapkričio konferencijos visai nebuvo nuslopusios. Tačiau praėjus pusantro mėnesio po konferencijos, 1990 m. sausio 6 d., „už“ Klaipėdos universitetą nedviprasmiškai pasisakė ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – alternatyvą Komunistų partijai tuo metu jau aiškiai formavusi jėga, kurios gretose, tiesa, taip pat buvo nemažai progresyvesnių komunistų. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo pareiškimas, paskelbtas miesto dienraštyje Klaipėda, 1990-01-09, Nr. 6 (12795), p. 1.
1989 m. lapkričio konferencijoje Klaipėdoje dalyvavo ir nemažai Mokslų akademijos mokslininkų. Vienintelė tuo metu visą Lietuvos mokslą „valdžiusi“ organizacija 1990 m. sausio 22 d. rašte taip pat nedviprasmiškai pasisakė „už“ universitetą Klaipėdoje. Akademikų Vytauto Statulevičiaus ir Algirdo Šileikos pasirašytas raštas buvo adresuotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui (pirmininkas Vytautas Astrauskas), Lietuvos TSR Ministrų Tarybai (pirmininkas Vytautas Sakalauskas), Lietuvos TSR liaudies švietimo ministerijai (ministras Henrikas Zabulis) ir Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui (pirmininkas Alfonsas Žalys). Rašto kopija iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo, f. 104, ap. 1, b. 3632, l. 128–129.
  • Klaipėdos televizijos reportažas apie 1989 m. lapkričio 17 d. konferenciją ir prieš tai vykusią susitikimą su spaudos atstovais (pasakoja ir kalbina Zita Tallat-Kelpšaitė, 1989 m. lapkritis).
    Už video įrašo išsaugojimą dėkojame Kęstučiui Meškiui.
  • Klaipėdos televizijos interviu su Antanu Bučinsku ir Aleksandru Jacikevičiumi (kalbina Kęstutis Meškys, 1989 m. lapkritis).
    Už video įrašo išsaugojimą dėkojame Kęstučiui Meškiui.

Parodos „Primirštoji Klaipėdos virsmo universitetiniu miestu istorija“ partneris – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas.

Parodoje panaudoti Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, taip pat laikraščių ir žurnalų „Klaipėda“, „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos jūreivis“, „Lietuvos žvejys“, „Nemunas“, „Tarybinė Klaipėda“ iškarpos. Už Klaipėdos televizijos 1989 m. vaizdo įrašus, papildžiusius parodą, dėkojame Kęstučiui Meškiui.

Įvadinis tekstas, eksponatų paieška ir paaiškinimai: Vasilijus Safronovas.

Žemiau – parodą pristatantis tekstas.

 

Klaipėdos universiteto kūrimą paspartinusiai konferencijai – 35-eri

Vasilijus Safronovas

Klaipėdos universitetas yra Sąjūdžio idėjų pagimdytos naujosios Lietuvos kūdikis ir šios Lietuvos bendraamžis. Tačiau jo kūrimo idėją pradėta gvildenti anksčiau. 

Ši paroda, kurią skiriame Universiteto kūrimą paspartinusios 1989 m. lapkritį vykusios konferencijos 35-mečiui paminėti, pasakoja apie Universiteto steigimo peripetijas 1988–1989 metais. Jos eksponatai – archyvinių dokumentų faksimilės, laikraščių iškarpos – primena idėjas ir pastangas, be kurių šiandien Klaipėdos universiteto neturėtume.
 

Universitetas Klaipėdoje – „autorinė“ ar „ore sklandžiusi“ idėja?
 

Michailo Gorbačiovo glasnost’ (viešumo) ir perestroikos (persitvarkymo) atmosferoje Lietuvoje pradėjusioje formuotis viešojoje erdvėje 1988 m. antroje pusėje ėmė vis garsiau girdėtis mintis: Klaipėdoje reikia kurti universitetą – daugiakryptę aukštąją mokyklą.

Bene pirmąkart šią idėją žurnale „Nemunas“ išreiškė Vilniaus ir Kauno rašytojai (Aurelijus Katkevičius, Vytautas V. Landsbergis, Sigitas Narbutas, Neringa Pranckevičiūtė, Vidmantas Valiušaitis, Markas Zingeris), paskelbę viešą kreipimąsi „į jaunosios kartos kūrybinę inteligentiją, į visos Lietuvos jaunimą“. Rugsėjo pabaigoje idėja jau kartota Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės susitikime su visuomene. 1988 m. lapkritį kasmet vykusiame ritualiniame Komunistų partijos renginyje, vadinamojoje Klaipėdos miesto partinėje konferencijoje, ją viešai išsakė ir Antanas Bučinskas, tuo metu dirbęs Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete.

Identifikuoti vieną šios idėjos autorių, ko gero, būtų sudėtinga ir net beprasmiška. Apie tai, kad Klaipėdai būtina turėti savarankišką aukštąją mokyklą, sovietinės Klaipėdos valdžia kuluaruose kalbėjo ir įvairius veiksmus šiuo klausimu darė dar nuo 7-ojo dešimtmečio. Tiesa, tuo metu ji galvojo ne apie universiteto, o pirmiausia apie inžinerinės pakraipos aukštosios mokyklos atsiradimą Klaipėdoje.

Bet universiteto kūrimo uostamiestyje galimybė pirmą kartą diskutuota dar anksčiau – 4-ajame dešimtmetyje. Ir visai kitame politiniame kontekste. Tuo metu apie tai spaudoje rašė tokie šviesuliai kaip Pranas Viktoras Raulinaitis (teisininkas, vienas žinomiausių katalikiškojo sparno politikų) ar literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius. Anuomet Lietuvos intelektualai puoselėjo mintį, kad agrarinei Lietuvai būtina ugdyti savą jūrininkystės ir prekybos potencialą, ir geriausia tai būtų daryti senas prekybos tradicijas puoselėjusiame, bet vokiškame Klaipėdos mieste. Ilgainiui tai leistų pasiekti ir papildomų tikslų – lituanizuoti Klaipėdą, tvirčiau integruoti ją į lietuviškąjį kūną, kurio dalimi ji tapo tik 1923 m.

1988–1989 m., praėjus daugiau kaip 50 metų ir kardinaliai pasikeitus kontekstui, senieji motyvai modifikavosi, bet aktualumo iš esmės neprarado. Apie juos galvojo ne paskiri valdžios žmonės ar akademikai. Jie tapo politinės dienotvarkės dalimi.

Tad idėjos kurti Klaipėdoje universitetą atgimimą verčiau sieti su visuomenės demokratizacijos, persitvarkymo, atgimimo viltimi. Tai, kad ją įgyvendinti pavyko, turbūt ir verta aiškinti tuo, kad ji veikiau „sklandė ore“ nei turėjo vieną itin entuziastingą advokatą.
 

Ant kortos pastatyta ne tik vieno regiono, bet ir visos šalies ateitis
 

Kodėl Klaipėdoje reikia kurti universitetą? Idėjos šalininkai šiuo klausimu išskleisdavo visą virtinę argumentų. Bet dažnai jie buvo labai specifiški, susiję su konkretaus ekonomikos ar užimtumo sektoriaus lūkesčiais. Inžinieriai sakė, kad jūrinio transporto sektoriui trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų. Biologams rūpėjo tai, kad jūros ir marių pakrantės regione – ekosistemos, kurioms būdingos savitos ekologijos problemos. Humanitarai tvirtino, jog nėra kam tyrinėti specifinio Vakarų Lietuvos kultūros paveldo. Tai tik dalis tokių argumentų.

Už visų jų slypėjo vienas, tokius argumentus jungęs, bet tik retkarčiais viešai šmėsteldavęs motyvas – Klaipėdai ir Vakarų Lietuvos regionui reikia suteikti naują perspektyvą. Kaip pramoninį ir su likusia Lietuva dėl įvairių priežasčių nebūtinai tvariai suaugusį regioną humanizuoti, paversti šalies vizitine kortele, jos saugumo ir ekonominės nepriklausomybės laidu? Investicijos į Klaipėdą – tai investicijos į visos šalies savarankiškumą ir Lietuvos tolygią raidą.

Jau tada suvokta, kad viena svarbiausių tokios ambicijos prielaidų – šiai tolygiai raidai būtina aukštojo mokslo Lietuvoje decentralizacija.
 

Filialų kultūra versus savivaldos troškimas
 

Jeigu idėja kurti Klaipėdos universitetą kam nors kiltų šiandien, tai ją vargu ar pavyktų įgyvendinti. Pastarojo dešimtmečio Lietuvos politikų ir biurokratų švietimo politika davė regionų dusinimą, pasibaigusį universiteto Šiauliuose sunaikinimu, ir naują iš centro valdomų aukštųjų mokyklų filialų kūrimo regionuose bangą. Paskutinis pavyzdys – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, šių metų spalio 1 d. oficialiai tapusi Vilniaus Tech dalimi.

Prieš 35 metus „ore sklandžiusi“ idėja buvo visiškai priešinga. Ji rėmėsi tikėjimu demokratija ir savivaldos idėja. Tik laisvas, savo ateitį pats projektuojantis, savo idėjas demokratiškai diskutuojantis ir realizuojantis subjektas buvo lūkestis, suteikęs prasmę daugybei veiksmų – nuo judėjimo link to, kad Lietuva taptų ekonomiškai ir politiškai suvereni (kitaip tariant, ji atsiskirtų nuo Sovietų Sąjungos), iki pastangų decentralizuoti Lietuvos aukštąjį mokslą.

Reikia priminti, kad tuo metu vis dar sovietinėje Lietuvoje visas mokslas buvo valdomas vienos daugiagalvės hidros, kuri vadinosi Lietuvos TSR mokslų akademija, o vienintelė daugiakryptė aukštoji mokykla buvo Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universitetas. 1988 m. vasarą buvo tik pradėta viešai diskutuoti apie tai, kad verta atkurti Stalino laikais išformuotą daugiakryptį universitetą Kaune. Visa kita, kas tuo metu egzistavo Lietuvoje, buvo siaurai profiliuotos aukštosios mokyklos, kurios specializavosi inžinerijos, medicinos, pedagogikos ar „kultūros darbuotojų“ rengimo srityse. Didžiausia jų, pagal studentų skaičių nedaug teatsilikusi nuo V. Kapsuko universiteto, buvo Antano Sniečkaus Kauno politechnikos institutas.

Klaipėda sovietmečiu nebuvo likusi be aukštojo mokslo. Čia veikė to paties Kauno politechnikos instituto, bet taip pat Šiaulių pedagoginio instituto, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos ir Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto filialai. Bet filialų kultūra, kurią sovietinė Lietuva palaikė kelis dešimtmečius, buvo prastas sumanymas. Tą vis labiau suvokė ne tik klaipėdiečiai. Apie tai jau buvo pradėta diskutuoti ir sovietinės Lietuvos švietimo ministerijoje.

Klaipėdietiškasis sprendimas, kurį imta aptarinėti tuo metu – esamų aukštųjų mokyklų filialų pagrindu, prijungus čia veikusį vieną Mokslų akademijos padalinį, Klaipėdoje reikia kurti savarankišką universitetinę (t. y. daugiakryptę) aukštąją mokyklą.
 

Pastangos veikti per „partinę liniją“
 

Tiems, kurie epochos prieš 35 metus gerai nepamena, reikia priminti, kad Sovietų Sąjunga buvo diktatūrinis politinis darinys, kuriame viską „valdė“ viena Komunistų partija. Per ją pirma bandė veikti ir tie, kurie puoselėjo mintį kurti Klaipėdoje universitetą.

Taigi faktas, kad idėja 1988 m. lapkričio 25 d. buvo pagarsinta miesto partinėje konferencijoje, šiuo požiūriu buvo tikrai nemarginalinis. Juolab kad tą padaręs Antanas Bučinskas 1988 m. gruodžio pabaigoje Klaipėdoje tapo Komunistų partijos trečiuoju sekretoriumi, t. y. gavo svarbų administracinį resursą, kuris galėjo padėti idėją įgyvendinti.

Po partinės konferencijos apie tai buvo galima pradėti kalbėti ir miesto laikraštyje, kurį tuo metu taip pat vis dar kontroliavo Komunistų partija. 1989 m. sausį „Tarybinė Klaipėda“ (redaktorius Antanas Stanevičius) savo puslapiuose sukūrė tam tikrą tribūną, kurioje galėjo pasisakyti universiteto kūrimo Klaipėdoje idėjos šalininkai. Vien per pusmetį argumentus „už“ šio laikraščio puslapiuose išsakė Vytautas Jakavičius, Zenonas Rinkevičius, Vytautas Čepas, Sigitas Kudarauskas, Leonidas Donskis, Antanas Andrius Bielskis, Aleksandras Jacikevičius, Stasys Malkevičius – daugiausia įvairių Klaipėdoje veikusių aukštųjų mokyklų filialų dėstytojai.

1989 m. vasarį partijos miesto komitetas jau buvo sudaręs komisiją, kuri rengė pirminius universiteto kūrimo Klaipėdoje argumentus. Pagaliau kovo 17 d. miesto taryba (Liaudies deputatų taryba) priėmė sprendimą, kurio vienas punktų skambėjo taip: „Pavesti Vykdomajam komitetui iki š. m. liepos 1 d. paruošti Lietuvos TSR Ministrų Tarybai ir Liaudies švietimo ministerijai motyvuotus pasiūlymus dėl savarankiškos aukštosios mokyklos įsteigimo uostamiestyje.“

Veikimas per Komunistų partiją leido pasiekti, kad pirminiai argumentai būtų surinkti labai greitai ir gegužės 10 d. abu miesto valdžios organai – Komunistų partijos miesto komitetas ir Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas – jau galėtų nusiųsti oficialų jungtinį kreipimąsi liaudies švietimo ministrui Henrikui Zabuliui. Kartu tas veikimas leido surengti Klaipėdoje tam tikrą „rektorių konferenciją“: birželio 2 d. sukviesti čia visų aukštųjų mokyklų vadovus ir supažindinti juos su sumanymo esme.
 

Kas leidžiama Jupiteriui, nevalia jaučiui…
 

Į klaipėdiečių veikimą Liaudies švietimo ministerija greitai ir entuziastingai nereagavo. Tai išprovokavo dar vieną raštą, kurį birželio 26 d. miesto vadovai nusiuntė jau aukščiausiems sovietinės Lietuvos vadovams.

Tačiau Komunistų partijos Centro komitetas (LKP CK) Vilniuje klaipėdiečių kreipimąsi „kanalizavo“. LKP CK ideologijos sektorius Valerijonas Baltrūnas nukreipė raštą tam pačiam liaudies švietimo ministrui H. Zabuliui bei LKP CK Ideologijos skyriaus vedėjui Justui Vincui Paleckiui. Šis pavedė klausimą nagrinėti skyriaus instruktoriui Artūrui Paulauskui. LKP CK klaipėdiečių lūkesčius nukreipė į Liaudies švietimo ministeriją. O ši (ministro pirmasis pavaduotojas Romanas Podagelis) galiausiai atsakė maždaug tokia dvasia: ministerija ir taip rengia planą dėl racionalesnio viso aukštųjų mokyklų tinklo išdėstymo, kuriame viskas bus išdėliota taip, kaip mes sugalvosime…

Turint galvoje, kad šis atsakymas atėjo tuo pat metu, kai sprendimas dėl universiteto steigimo Kaune jau buvo priimtas, ir tai įvyko ministerijos klerkų parengto „išdėstymo plano“ visai nelaukiant, klaipėdiečius toks ministerijos atsakymas skatino galvoti apie naują strategiją. Jos esmė buvo pasiremti kauniečių pavyzdžiu.
 

Naujas sprendimas – konferencija
 

Atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, Liaudies švietimo ministerija dideliu entuziazmu taip pat netryško. Tačiau lyginant Kauno ir Klaipėdos idėjas kurti savus universitetus, kurios, kaip minėta, pradėtos viešai diskutuoti tuo pačiu metu, akivaizdu, kad kauniečiams pavyko įgyvendinti sumanymą greičiau.

Taip atsitiko todėl, kad klerkų biurokratizmui buvo sėkmingai priešpriešinta demokratinė veiksena, viešumas ir inteligentijos spaudimas. 1989 m. balandį Kaune įvyko konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“. Po jos kauniečiai tiesiogine šio žodžio prasme taranavo sovietinės Lietuvos aukščiausiąją valdžią. Tai leido pageidaujamą rezultatą pasiekti nepaisant Liaudies švietimo ministerijos pasipriešinimo.

Šiuo keliu, 1989 m. rudenį gavus Liaudies švietimo ministerijos „išaiškinimą“, nutarta eiti ir Klaipėdoje. Čia universiteto kūrimo idėją vieną kartą jau pagrindusi grupė irgi ėmė rengtis konferencijai: pakvietė joje pasisakyti Klaipėdos ir kitų miestų mokslininkus, iš anksto parengė proginę tezių knygutę, kurioje buvo sudėta ir pavasarį parengta pagrindžiančioji medžiaga, išplatino žinią per lapkričio pradžioje surengtą susitikimą su spaudos atstovais, vietos ir šalies spaudą. Pati konferencija, pavadinta „Klaipėdos universitetas: idėjos, problemos, realijos“, lapkričio 17 d. vyko Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų pastate (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto pastatas).

Konferencijos sukvietimas buvo labai demokratiškas būdas aktualizuoti universiteto kūrimo Klaipėdoje būtinybę. Ji davė dvejopų rezultatų. Vienas jų vidinis – įvyko dar vienas bandymas derinti pozicijas vietoje. Ne visi aukštųjų mokyklų filialų dėstytojai manė, kad turi jungtis į bendrą klaipėdietiškąjį aukštojo mokslo organizmą. Taip gera idėja rizikavo būti paskandinta siužete, primenančiame Ivano Krylovo pasakėčią. Vidinėms baimėms nuraminti buvo svarbu išsakyti visus už ir prieš. Tai ir daryta konferencijos metu.

Tačiau būta ir antrojo gerokai svarbesnio rezultato – pavyko mobilizuoti paramą universiteto kūrimo Klaipėdoje idėjai išorėje. Tai daryta siunčiant žinią urbi et orbi bei tikslingai kviečiant pasisakyti dėl universiteto kūrimo Klaipėdoje žinomus Lietuvos mokslo žmones. Dalis jų dalyvavo konferencijoje ir prisidėjo kurdami „svarią“ poreikio argumentaciją. Tarp jų – ne klaipėdiečiai Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto, Lietuvos TSR mokslų akademijos paskirų institutų mokslininkai ir vadovai.

Konferencijoje dalyvavo ir liaudies švietimo ministras H. Zabulis bei LKP CK Ideologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Algirdas Kumža. Liaudies švietimo ministras renginio metu pakomentavo, kodėl jis yra prieš universitetą Klaipėdoje. „Universiteto idėja iki šiol buvo kuriama sąšlaviniu metodu: sužerti atsitiktinius dalykus ir pavadinti atsitiktiniu vardu. Kaip Dievą myliu, Klaipėdos šiandieniniame aukštųjų mokyklų variante nėra nė vienos universitetinės specialybės. Ir norime sukurti universitetą. Tai aš <…> neįsivaizduoju tokios situacijos, kad iš neuniversitetinių blokų galima būtų padaryti universitetą,“ – sakė H. Zabulis.  

Po konferencijos
 

Konferencija priėmė kreipimąsi „Į Lietuvos visuomenę, LTSR Aukščiausiąją Tarybą, LKP CK, LTSR Ministrų Tarybą dėl Klaipėdos universiteto steigimo“. Jį pasirašė 36 žmonės. Be pasirašiusiųjų, konferencijos leidiniui savo tezes iš anksto pasiuntė šie numatyti pranešėjai: Arūnas Acus, Regimantas Gudelis, Violeta Karalkevičiūtė, Ona Kubiliūnienė, Aldona Mieliūnaitė, Zenonas Rinkevičius, Saulius Razma, Krescencijus Stoškus, Lidija Surginienė, Alfredas Tytmonas ir Jonas Vaupšas. 

Po konferencijos buvo sukurtas Klaipėdos universiteto steigimo komitetas, o prie konferencijos inicijavimo daug prisidėję Andrius Bielskis, Donatas Švitra ir Aleksandras Žalys išrinkti įgaliotaisiais asmenimis. Klaipėdos mokslininkų, atstovavusių skirtingoms institucijoms, vardu, jie toliau formavo poreikį, užsiėmė lobizmu, rengė universiteto kūrimo dokumentaciją.

Kol viskas buvo atvesta iki 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, 1991 m. vasario 6 d. patvirtinto Klaipėdos universiteto laikinojo statuto bei pirmojo rektoriaus rinkimų, dar turėjo praeiti kiek laiko. Tačiau demokratiškai išdiskutavus universiteto kūrimo poreikį konferencijoje, dabar klaipėdiečiai įgijo rimtą kozirį ir svarbių sąjungininkų. Pavyko pasiekti, kad 1990 m. sausio 6 d. Vilniuje „už“ universitetą Klaipėdoje pasisakytų Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – antroji didžioji visuomeninė jėga, tuo metu vedusi Lietuvą permainų link, gerokai dinamiškesnė nei Komunistų partija. Sausio 22 d. svarų „už“ oficialiame rašte tarė ir Lietuvos TSR mokslų akademija.

1989-ųjų lapkričio konferencija Klaipėdos universiteto kūrimo istorijoje dar negarantavo teigiamo sprendimo. Bet ji padėjo užkelti ant bėgių visą sąstatą ir paleisti jį į priekį nemenku greičiu.
 

PS
 

Rengiant šią parodą, tapo akivaizdu, kad daugelis čia aprašomų įvykių liudininkų jau yra išėję. Deja, su jais išeina ir atsiminimai, nuotraukos, dokumentai.

Planuodami, kad kitąmet ši paroda turės stacionarų tęsinį, kuriame viliamės parodyti ir pasakoti daugiau, aprėpdami ir 1990–1991 metus, kreipiamės į visus Klaipėdos universiteto steigimo dalyvius ir liudininkus, prašydami pasidalyti medžiaga, pasakojančia apie Universiteto kūrimą. Tą galima padaryti parašius el. paštu vasilijus.safronovas@ku.lt arba paskambinus telefonu +370 46 398 638.

Atsakymai į tavo klausimus

Sveiki! Pasirinkite temą, kuri jus domina ir, galbūt, padėsime rasti atsakymą iš karto. Jei turite kitų klausimų, pasirinkite „Turiu kitą klausimą“ ir užpildykite klausimo formą.
Domina studijos Klaipėdos universitete
Reikalinga akademinė pažyma/diplomo kopija
Negaliu prisijungti prie VMA/AIS ar kitos KU sistemos

Jei turite klausimų, mūsų komanda pasiruošusi padėti!

Užklausa sėkmingai gauta